Ilgas įrašas apie mano jausmus/gyvenimą ir pan.

Mano nuotaika, kaip bebūtų keista, labai puiki. Pirmadienį rašiau lietuvių.k. diktantą, rytoj - chemijos kontrolinis, ketvirtadienį anglų.k. rašinys klasėje, penktadienį rusų.k. žodžiai, o kur dar visi namų darbai ir ta erzinanti naujokė... Bet net visa tai man netrukdo jaustis laimingai ir nuolatos nuoširdžiai (beveik visados) šypsotis. Galbūt tiesiog reikėjo to laiko įsivažiuoti į mokyklos gyvenimą ir vėl prie jo priprasti. Kažkaip nebeleidžiu mane erzinantiems dalykams, žmonėms manęs palenkti. Turbūt per daug pasiilgau to laimės jausmo, kad dabar leisčiau sau susigadinti nuotaiką.

O ir širdy toks keistas jausmas... Ne, neįsimylėjau, tiesiog... galbūt pradėjau dar labiau vertinti įvairias akimirkas, gyvenimo momentus, kurie dabar pasirodytų niekuo ypatingi, bet vėliau jie įgyja didžiulę reikšmę. Žodžiu, prisiminiau ****** (vaikino vardas). Taip, tai tas pats Ukmergės kaimynas (ilga istorija...), kuriam kažkada jaučiau vaikišką simpatiją. Visai neseniai jis paprašė mano brolio, kad perduotų man linkėjimus. Taip tarp kitko... Labai glosto širdį tai, kad jis mane lyg niekur nieko prisiminė... Iš viso, labai faina, kai jis pasisveikina su manimi. Žinoma, visiems ne paslaptis tai, kad tie pasisveikinimo momentai būna dažniausiai labai keisti ir, svarbiausia, vien dėl mano kaltės. Pavyzdžiui, kartais atsakau jam per tyliai, arba net neišgirstu, kada jis su manimi pasisveikina ir tada būna tas netyčinis ignoravimas iš mano pusės. Na, kartais mane lydi sėkmė, ir tiesiog nuoširdžiai nusišypsojusi pasisveikinu, bet tai būna retai... ... per daug retai... Žodžiu, tiesiog gera širdy visa tai prisiminus.

Žinot, kai paskutinę rugpjūčio savaitę graužiau save, kad atstūmiau potencialų savo vaikiną, dabar žinau, kad pasielgiau teisingai. Kol kas man jo nereikia. Tad kam man suteikti žmogui vilčių, pačiai save apgaudinėti, o paskui viską sudaužyti, nors santykių pradžioje pati žinojau, kad nieko neišeis. Kol kas man svarbiausi mokslai. Žinoma, šilumos, jausmo, kad turi savo žmogų, tų nuoširdžių žodžių man trūksta, bet... geriau aš visa tai turėsiu, kai būsiu tam tikrai pasiruošusi. O ir vaikiną galiu susirasti ne taip sudėtingai, kaip anksčiau maniau. Kai pradėjau vėl jaustis laiminga, pastebėjau, kad atkreipiu gana daug vaikinų dėmesio. O tai labai glosto širdį... Žodžiu, viskas su laiku. O dabar aš būsiu laiminga ir viena. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Jeyy, prasidėjo mokykla!

Mintys iš rugsėjo 3 dienos: Už lango toks gražus saulėtas vakaras, o jaučiuosi neišsimiegojusi, pavargusi ir išsekusi, nors mokykloje buvo tik penkios pamokos. Bet tie žmonės aplinkui, tie tušti veidai bei sielos mane išsunkia. Priminkit, kodėl aš taip ir nepakeičiau mokyklos? Baisu darosi pagalvojus, kad praėjo tik trys dienos mokykloje, o aš jau jaučiuosi lyg sutrypta minios. 

 Mintys iš šiandieninės dienos (09.09): Jaučiuosi, gražiai tariant, šūdinai. Kaip ir tikėjausi, mane iki kaulų smegenų nervina mokykloje esantys žmonės. Žinoma, yra porą mokytojų (lietuvių.k.; geografijos; matematikos...), kurių aš per vasarą pasiilgau, kurie vis dar man yra autoritetas, bet kiti... net neįsivaizduoju, kodėl jiems kažkas galėjo suteikti pedagoginio diplomą. Tokie mokytojai kaip chemijos, nemokantys suvaldyti klasės, pasiduodantys mokinių įtakai ir žodžiams... Net mėgstamiausias dalykas, dėka tokių mokytojų, tampa nelaukiamiausiu savaitėje. O, vos nepamiršau naujokų. Galbūt reikėtų patikslinti ir sakyti „naujokės“. Ir kodėl gi žmonės, vos atėję į naują klasę,  leidžia sau trukdyti pamokas, į jas vėluoti ir net akiplėšiškai reikalauti iš mokytojų dėmesio? Aplinkiniai sako, kad taip naujokė parodo savo drąsa. Ne, mielieji, tai ne drąsa, tai mandagumo nebuvimas ir manymas, kad esi geresnė už kitus. Tiesą sakant, ilgai aš su ja nesitaiksčiau. Kai kūno.k. rūbinėj ji pradėjo mėtyti šiukšlę ant stoglangio, kad ji užsikabintų, ir kai tas popierėlis galiausiai nukrito prie manęs, pradėjau šaukti. Išrėkiau, kad tam yra šiukšliadėžė ir kad malonėtų iki jos nueiti porą žingsnių. Na ir ką gi. Ji ramiu, nekaltu veidu man sako: „ko tu šiandien tokia pikta?“. Tą prasme, rimtai? Tu mėtai šiukšlę man vos ne ant galvos ir dar drįsti klausti, kodėl mano nuotaika nėra linksma? Žinokit, tikrai jai vos nevožtelėjau. Ir tikrai neprižadu dėl to, kas bus ateityje. Nesistengsiu savęs tramdyti, jei ji ir toliau bus mergina iš K raidės.

Taigi, mokyklos (melo)dramos, sveikos sugrįžusios! Pasirodėt ir gana. Man jau pakako vienos su puse savaitės. Dabar noriu susikaupti mokymuisi ir ruošimusi „egzaminams“, tad galit grįžti iš kur atėjusios. 

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...