Jaučiuosi... keistai

Štai aš ir vėl čia. Po gana daug laiko. Priverčiau save nors ką parašyti. Tiesiog... neturiu laiko, o gal sąžiningiau būtų sakyti – noro, kažką rašyti. Šiuo metu mano gyvenimas... nesudėtingai sudėtingas. Ne jums vieniems iškyla klausimas: „tai koks, po galais, tas tavo gyvenimas?!”. Atsakau nuoširdžiai, nežinau. Atrodo, pagaliau vasara, laisvo laiko tiek, kad net nebežinai, ką daryti. Galbūt tame ir problema. Ėjau į mokyklą ir turėjau kažkokią rutiną, o dabar... sėdžiu namuose (neskaitant šuns vedžiojimo į lauką). Taip, aš vis dar turiu draugus, bet... nebeturiu noro kažkur eiti. Galbūt tai tik laikinas periodas po mokyklos. Turbūt reikia laiko prisiprasti prie naujo režimo. Laikas susitaikyti su vasaros atostogomis.

Gerai... Esu kaip nesava. Ir prie to labai daug prisidėjo mano mintys. Nežinau kodėl, bet jose dažnai pradėjo rodytis Jis (tas, kuris savo žvilgsniais, išskirtiniu dėmesiu ir abipusiu giliu akių kontaktu, mano mokslo metus pavertė ypatingais). Vedžiodama savo šunį ir horizonte pamatydama vaikiną su raudonais batais (Jis tokiu nuolatos avėdavo...),  tikiuosi, kad tai Jis, kad prasilenkdami vienas su kitu, susižvalgysime... Kol kas, visada apsirikdavau. Nei vienas iš jų, nebūdavo tikrasis Jis...

Beje, mintis sujaukė ir po visos amžinybės pasirodęs Justas. Praėjo beveik metai nuo to laiko, kai jis mane įskaudino, kai vienas ant kito rėkėme, kad niekados vienas su kitu nebebendrausim. Ir štai pasirodo jis, sakantis, kad manęs pasiilgo. Patikėkit, stengiausi išlikti šalta ir nepasiduoti, bet... pasidaviau. Vėl įsileidau į savo gyvenimą. Galbūt dėl to, kad noriu kažkokios sumaišties... O galbūt tiesiog man reikia kažko, kas padėtų pamiršti Jį. 

Ir štai tau vasara. Tos, kurios taip laukei visus mokslo metus, tikėdamasis, kad ji bus nuostabi. Realybė „šiek tiek“ pribloškė.  Aš labai tikiuosi, be proto viliuosi, kad liepos mėnuo, kai nebebūsiu mieste, bus kažkas nuostabaus. Labai labai to trokštu ir pasistengsiu padaryti taip, kad tai virstų tikrove.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Pavėluotos naujienos

Vasara. Pagaliau vasara. Na, galbūt šiek tiek pavėluotos „naujienos“, bet tik dabar turėjau laiko prisėsti ir žmogiškai kažką suregzti apie šiandieninį gyvenimą. Taigi tadadadam (*būgnai*), pakyla teatro uždanga ir scenoje pasirodo... ... tamsa. Žiūrovai, sėdintys galinėse eilėse, mato tik akliną ir begalinę tamsą. O tie, kurie nepagailėjo pinigų ir dabar turi teisę sėdėti visai šalia scenos, mato kai ką daugiau. Jie turi progą pamatyti visai mažus šviesos spindulėlius, atsirandančius taip pat greitai, kaip ir pradingstančius. Ahh... Panašiai viskas vyksta ir realiame mano pasaulėlyje. Žmonės, kurie anksčiau skyrė man dėmesio, nepagailėjo savo laiko, dabar gali pamatyti mane iš arčiau, pabandyti mane suprasti. Net nesivarginu kalbėti apie tuos, kurie apsimeta manimi susidomėję arba nuolatos dalinasi tik savo problemomis. Jie visada matys tik mano nugarą (nenorėjau garsiai įvardinti žemiau esančios vietos). Kažkaip užsitęsiau...

Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio pasirodytų, kad mano gyvenime dabar nieko „kažko tokio“ nevyksta. Bet iš tiesų viduje aš verdu. Verdu nuo to, kaip noriu nebeeiti į mokyklą, nebematyti tų, iki gyvo kaulo įgrisusių, veidų, nebegirdėti tų tuščių paskalų ir pasakojimų. Dieve, nebenoriu bijoti koridoriuje susitikti Jo akis. Kad ir kaip vaikiškai tai skambėtų, bet jis nepriėmė manęs į draugus (facebook‘e), o mano klasiokę – priėmė. Taip taip, vaikų darželis. Bet... Tiesiog kodėl? Kodėl man rodė tiek išskirtinio dėmesio, o socialiniame tinklalapyje net nesuteikė šanso pabendrauti ir normaliai susipažinti? Gerai. Stengiuosi apie tai negalvoti. Tai Jo praradimas, ne mano.

Ahh... Greičiau šita savaitė pasibaigtų. Va tada prasidės tikrasis gyvenimas (kaip vaizdžiai nuskambėjo...).

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...