"Porą" faktų apie mane

 Gal prieš metus, pradėjau rašyti faktus apie save. Buvo įdomu savyje ieškoti kažkokių įdomesnių savybių, pomėgių. Norėjau pabandyti suprasti, kas esu iš tikrųjų. Iš pirmo tai ėjosi lengvai, vėliau, po kokių 8 faktų, nebe sugalvojau nieko. Tad.... viskas gana ilgai užsitęsė. Ir štai, po metų, pagaliau turiu pakankamai faktų, kad galėčiau juos atskleisti viešai. Taigi:

• ·       Esu alergiška šokoladui
• ·         Nemėgstu žmonių, kurie yra nemandagūs
• ·         Prarandu apetitą, kai išgirstu čepsėjimą ar siurbčiojimą
• ·         Beprotiškai myliu šunis
• ·         Labai mėgstu žiūrėti pro langą ir svajoti
• ·         Pasivaikščiojimas su šunimi, man padeda sutvarkyti ir išvalyti mintis
• ·         Bijau to, kas yra tamsoje (siaubo filmų įtaka)
• ·         Nepaisant mano baimės tamsai, aš be galo mėgstu žiūrėti siaubo filmus
• ·         Nekenčiu, kai žmonės rašo nelietuviškom raidėm arba daro tyčines klaidas
• ·         Dievinu, kai už lango pliaupia lietus
• ·         Niekados nebuvau labai tikinti, bet po vieno įvykio mano gyvenime, aš nė minutei nebesudvejoju, kad yra Dievas
• ·         Stengiuosi nebendrauti su žmonėmis, kurie neturi savo nuomonės
• ·         Manau, kad jeigu pasitiki savimi, gali viską padaryti ko tik užsigeisi
• ·         Mėgstu skaityti, bet per mokslo metus beveik nesurandu tam laiko
• ·         „Jei kas nors tau trenkia per vieną skruostą, pamiršk žodžius, kad reikia atsakyti tuo pačiu; ir trenk atgal per abu“- mano gyvenimo taisyklė
• ·         Esu didelė svajotoja
• ·         Kambaryje turiu laabai daug žvakių, nes naktimis labai mėgstu grožėtis jų skleidžiama šviesa
• ·         Mane labai piktina/liūdina, kai pamatau vaikus/paauglius rūkant ar geriant. Su tokiais žmonėm stengiuosi visiškai nebendrauti.
• ·         Priešingai negu daugelis, vasarą aš nevažiuoju prie jūros. Palangoje buvau prieš 10 metų.
• ·         Niekados nemačiau filmo „Titanikas“
• ·         Nė karto gyvenime nesu grybavusi
• ·         Galiu būti labai kerštinga, šalta ir net pasikėlus
• ·         Nemėgstu kalbėti telefonu, jau geriau susirašinėčiau ilgomis žinutėmis arba kalbėčiau su žmogumi gyvai. Išimtys: brolis ir mama. Su jais bendrauti galiu viisais būdais
• ·         Nė karto nerūkiau (turiu omeny, kad niekados net nebandžiau), ir nemanau, kad kažkada pabandysiu
• ·          Myliu rašymą. Laabai slapta svajonė: kažkada išleisti savo knygą
• ·          Iš namų jokiu būdu negaliu išeiti be lūpų balzamo ir vandens buteliuko. Net telefonas išeinant man nėra toks svarbus, kaip šie du daiktai
• ·         Labai dažnai sapnuoju ir beveik visada tuos sapnus prisimenu. Bet jie dažniausiai būna, švelniai tariant, idiotiški (pvz, zombių ataka mokykloje. . .) .

  

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

O jeigu..? (Apie JĮ)

Bet vis dėlto... O jeigu jo tie žvilgsniai nieko nereiškia? Jei jis į mane pažvelgia vien dėl to, jog supranta, kad jį stebiu. Gal ilgas akių kontaktas tėra tik mano prasimanymas? Jei aš viską  tiesiog per daug sureikšminu ? Ir... ar man reikėtų nustoti drastiškai ieškoti jo akių, kai pakliūnu į tą mokykloje susidarantį minios sūkurį?  

Žinau, kad visi šie klausimai skamba be galo juokingai ir idiotiškai, bet...  jeigu tai tiesa? Nesinori apie tai galvoti. Nenoriu galvoti, jog tai tik vienpusė simpatija. Kad visi jo žvilgsniai nebuvo nuoširdžiai paskirti man ir kad jo nedrąsi šypsena tebuvo kažkokio pokšto atsakas. Tokios mintys tikrai nedžiugina. Fu. Tegul eina nuo manęs šalin ir daugiau nebe pasirodo.

Pabeldžiu tris kartus į medinį pieštuką (tikiuosi, to užteks), nusispjaunu per kairį petį ir viliuosi, jog visi mano klausimai yra „iš piršto laužti“.

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Jausmai, kurie panašūs į susižavėjimą

Kažkas labai nedrąsiai virpina širdį. Pilve drugeliai po truputį išskleidžia sparnus ir ruošiasi pradėti skraidyti. Biologijos mokytoja turbūt pasakytų: „kad drugelių pilve nebūna“ ir man reikėtų nustoti vartoti tai, nuo ko tokios mintys kyla. Taigi, išvada tokia, jog nebeturėčiau per pertraukas jo drastiškai ieškoti akimis, o vėliau jį sutikus – kvailai šyptelėti. Bet ar tai įmanoma? Ir ar iš viso, tai būtina? Juk taip gera, kai kažkas praskaidrina tavo kasdienybę, priverčia nusišypsoti, stipriau suspurdėti širdį. Bet viso to minusas yra tai, kad užtikrintai pasiruošti kontroliniui - beveik neįmanoma, kad mintys, net ir stengiantis jas kontroliuoti, sukasi prie jo. Galbūt tai yra to jausmo kaina? Ir aš, kaip ne keista, pasiryžusi tiek sumokėti.

Iki pavasario dar toli gražu, tad vadinti tai pavasariniu jausmų sukilimu - negalėčiau... Nors galbūt, akys, už lango matančios žolę ir pliaupiantį lietų vidurį žiemos, širdžiai nusiuntė signalą, kad turbūt atėjo pavasaris ir pats laikas pažadinti jausmus. Kad ir kaip ten bebūtų, gera vėl, po kurio laiko, pajusti tą jausmą.  

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...

Laiminga

Pagal facebook‘e esančią grupę „Neįtikėtini faktai“, šiandien (sausio 6 d.) yra labiausiai psichologiškai slegianti diena metuose. Tiesą sakant, nieko stebėtino. Juk po visų švenčių žmonės grįžta į darbus, nesibaigiančią rutiną. O kur dar tas visų „mėgstamas“ pirmadienis... O aš... Na, ką aš..? Nepasidaviau tai slogiai, gal net gedulingai (kaip juokingai tai skamba...) nuotaikai. Ėjau į mokyklą su šypsena, nes kažkodėl viduje buvau ir esu labai laiminga. Tiesiog. Nesistengiu analizuoti savo laimės sukėlėjo. Noriu pasijusti be priežasties laiminga.

Taip, iki pilnut pilnutėlės laimės man dar trūksta vienos kruopelės, t.y. sniego. Jeigu už lango dabar ramiai leistųsi snaigės, būtų tobula... bet juk reikia džiaugtis esamais dalykais. Galbūt dar šiandien man suges nuotaika ir tos laimės kaip nebūta. Tad...  Esu laiminga ir tą laimę stengiuosi dalinti visiems (beje, yra tokių žmonių, kurie mano geros, šiltos nuotaikos atsisakė. Na ir gerai.Tegul būna surūgę, viskuo nepatenkinti žmonės. Negi „kišiu“ jiems savo laimę per prievartą? ). 

Būkit laimingi!

Tai tiek... Šiltai apkabinu ir nepaleidžiu iki kito karto...